Dzūkas klausia aukštaičio: – Ar tu žinai, kodėl mes sakom „cik“, o ne „tik“?
Kuo baigėsi?
– Kodėl? – Nes mūsų kraštuose net žodžiai pailsi, kol ateina iki galo.
Anekdotai: tarmės
Nuoroda į anekdotą
– Kodėl dzūkai tokie vaišingi?
Kuo baigėsi?
– Nes visa, kas miške užauga, – ant stalo. O miškas didelis.
Žemaitis skambina į radijo laidą: – Lab dėina, aš nuo Telšių…
Kuo baigėsi?
Laidos vedėjas: – Sveiki! Ar galite pakartoti lietuviškai? – Aš ir kalbu lietuviškai. Čia jūs Vilniuj kažkaip kitaip kalbat.
Aukštaitis, žemaitis ir dzūkas ginčijasi, kieno tarmė gražiausia. Aukštaitis:
Kuo baigėsi?
– Mūsų – nes iš jos padaryta bendrinė kalba. Žemaitis: – O mūsų – nes jos niekas nesupranta ir niekas negali pataisyti.
– Kodėl žemaičiai tokie užsispyrę?
Kuo baigėsi?
– Jie ne užsispyrę. Jie tiesiog visada teisūs, tik kiti to dar nesuprato.
– Kaip žemaitis atsisveikina? – Niekaip.
Kuo baigėsi?
– Kaip niekaip? – Jis tiesiog išeina. Kam kalbėti, jei ir taip aišku, kad išėjo.
Žemaitis atvažiuoja į Vilnių ir sako: – Lab dėina! Vilnietis nesupranta:
Kuo baigėsi?
– Atsiprašau, kas čia per diena? – Gera, kol tu nepradėjai klausinėt.
– Kodėl žemaičiai kalba trumpai?
Kuo baigėsi?
– Nes kam švaistyti žodžius, jei ir taip aišku. Kas nesupranta – tam ir ilgai neaiškinsi.
– Kokia žemaičių mėgstamiausia frazė?
Kuo baigėsi?
– „Kap bus, tap bus.“ Ir visada pasirodo, kad jie teisūs.
Mokytoja diktuoja diktantą. Mokinys iš Dzūkijos rašo „ciesa“ vietoj „tiesa“.
Kuo baigėsi?
– Kodėl taip parašei? – Mokytoja, aš rašiau, kaip yra. Pas mus taip ir yra – ciesa.
Dzūkas ir žemaitis susitinka Vilniuje. Kalbasi valandą. Praeivis klausia:
Kuo baigėsi?
– Ar jūs vienas kitą suprantat? – Ne, bet labai gražiai pasikalbėjom.
– Kaip žemaitis pasako „taip“?
Kuo baigėsi?
– Jis nieko nesako, tik linkteli. O jei labai sutinka – linkteli du kartus.
Kaunietis klausia dzūko: – Kodėl jūs grybus renkat net per lietų?
Kuo baigėsi?
– Nes lietus praeis, o grybai – ne. Grybus kiti surinks.
Dzūkas grįžta iš miško su pilnu krepšiu: – Kur tiek pririnkai?
Kuo baigėsi?
– Ten, kur grybų buvo. – O kur tai? – Tai jau dzūko paslaptis. Net žmona nežino.
– Kaip pažinti dzūką turguje?
Kuo baigėsi?
– Jis vienintelis parduoda grybus, bet niekada nepasako, iš kurio miško.
Aukštaitis klausia žemaičio: – Kodėl jūs žodžių galūnes nukandat?
Kuo baigėsi?
– Kad būtų greičiau. Mes per tą laiką jau ir darbą padarom.
– Kokia geriausia tarmė pasakoti anekdotus?
Kuo baigėsi?
– Ta, kurią moka tavo močiutė. Nes iš jos lūpų juokingas net ir orų pranešimas.
– Kodėl Lietuvoje tiek tarmių, juk šalis maža?
Kuo baigėsi?
– Nes kiekvienas kaimas nori, kad jį kaimynai šiek tiek nesuprastų. Taip ramiau gyventi.
– Kodėl suvalkiečiai tokie taupūs?
Kuo baigėsi?
– Jie ne taupūs. Jie tiesiog moka skaičiuoti iki galo, o kiti sustoja per pusę.
Senelis anūkui: – Mūsų kaime žodį „agurkas“ sako trimis būdais.
Kuo baigėsi?
– Kodėl? – Kad kai kaimynai skolinasi agurkų, niekas tiksliai nežinotų, ką paėmė.
Vilnietis žemaitijoje klausia kelio. Žemaitis ilgai rodo ranka ir aiškina.
Kuo baigėsi?
Vilnietis: – Ačiū, bet nieko nesupratau. Žemaitis: – Ir gerai. Aš irgi nežinau, kur tas kelias, tik nenorėjau tavęs nuvilti.
Vilnietė užsieniečiui aiškina: – Lietuvių kalboje yra dvi pagrindinės tarmės: aukštaičių ir žemaičių.
Kuo baigėsi?
Užsienietis: – O kurią kalbate jūs? – Vilnietišką. Joje pusė žodžių – angliški.
Dzūkė močiutė anūkui: – Ar valgysi grybų sriubos?
Kuo baigėsi?
– O iš kur grybai? – Iš miško, vaikeli. Iš kurio – nesakysiu net tau.
Žemaitis paklaustas, kiek metų gyvena tame pačiame kaime:
Kuo baigėsi?
– Nuo gimimo. O kur aš eisiu – čia mano žemė, čia ir mano tarmė. Kitur manęs vis tiek nesupras.
Žemaitė močiutė anūkui iš miesto: – Ar valgysi kastinį?
Kuo baigėsi?
– O kas tai, močiute? – Žemaičių sviestas su grietine. Kas jo nevalgė, tas Žemaitijoj nebuvo.
Žemaitis klausia kaimyno: – Kas naujo? – Nieko.
Kuo baigėsi?
– Tai gerai. Pas mus irgi. Pasikalbėjom.
– Ar tu kalbi tarmiškai? – Tik namie.
Kuo baigėsi?
– Kodėl? – Nes kai kalbu tarmiškai darbe, visi galvoja, kad aš pykstu. O aš tik pasakoju apie orus.
Žemaičio sūnus grįžta iš Vilniaus universiteto: – Tėte, aš dabar kalbu bendrine kalba!
Kuo baigėsi?
Tėvas: – Gerai, sūnau. O žemaitiškai dar moki? Nes karvė bendrinės nesupranta.
Dzūkė močiutė anūkui: – Ciesa ar ne, kad tu jau dziedas būsi?
Kuo baigėsi?
Anūkas, išsigandęs: – Močiute, man tik dvidešimt! – Tai ir sakau – būsi. Ne dabar.
Vilniaus mokytoja klausia naujo mokinio iš Žemaitijos: – Kaip tavo vardas?
Kuo baigėsi?
Mokinys pasako. Mokytoja dar kartą klausia. Ir dar kartą. Mokinys: – Mokytoja, gal paprasčiau – užsirašykit, kaip girdit, o aš priprasiu.
– Kaip suprasti, kad žmogus iš Žemaitijos?
Kuo baigėsi?
– Jis pasisveikina, o tu dar dvi minutes galvoji, ar čia buvo pasisveikinimas, ar sakinys.
Suvalkietis perka laikraštį ir klausia: – Ar galima perskaityti, o tada nuspręsti, ar pirksiu?
Kuo baigėsi?
Pardavėjas: – Galima. Bet tada jau žinosit, kas parašyta, ir nebereikės pirkti.