Žmona: – Jei aš būčiau dingusi, ar tu manęs ieškotum? – Žinoma. – O kodėl?
Kuo baigėsi?
– Nes be tavęs niekas nežino, kur mūsų namuose padėtos žirklės.
Žmona: – Jei aš būčiau dingusi, ar tu manęs ieškotum? – Žinoma. – O kodėl?
– Nes be tavęs niekas nežino, kur mūsų namuose padėtos žirklės.
– Senele, ar tu buvai Nojaus laive? – Ne, vaikeli.
– Tai kaip tu išsigelbėjai per tvaną?
– Tėti, aš noriu šuniuko! – O kas jį ves pasivaikščioti? – Aš! – O kas jį maitins? – Aš!
– O kas sutvarkys tavo kambarį, kad šuniukas jame nepasimestų?
– Vaikai, kas sutvarkė virtuvę? Tyla. – Tai kas suvalgė visus pyragus?
– Mes! – atsako abu iš karto.
– Tėti, ar žuvys miega? – Miega. – O kur jos pasideda pagalves?
– Pagalves jos pasideda ten, kur tu pasidedi pirštines – niekas nežino kur.
Žmona skundžiasi: – Mes niekur neinam, niekur nevažiuojam! Vyras:
– Tai ko tu norėtum – kad aš pradėčiau eiti į darbą du kartus per dieną?
Vyras žmonai: – Ar matei mano akinius? – Jie tau ant kaktos.
– Tai kodėl iš karto nesakei? Jau dvidešimt minučių su jais jų ieškau!
Uošvė žentui: – Aš pas jus pagyvensiu tik kelias dienas.
– Gerai, mama, o kada prasidės tos kelios dienos? Jau trečia savaitė.
– Mama, ar galiu valgyti saldainį? – Po vakarienės.
– Gerai. Tai galima vakarienę dabar, o saldainį – iš karto po jos?
Penkiametė klausia mamos: – Iš kur aš atsiradau? Mama giliai įkvepia ir pradeda ilgą pokalbį. Po pusvalandžio dukra sako:
– Aišku. O Gabija sakė, kad ji iš Kauno.
Dukra: – Tėti, kodėl tu visada pamiršti, kur padėjai raktus?
– Nes jie visada ten, kur paskutinį kartą ieškau. Ir kodėl aš ten neieškau pirmiausia – didžiausia gyvenimo paslaptis.
– Tėti, kas yra optimistas? – Tai žmogus, kuris tiki, kad viskas bus gerai.
– Kaip mama, kai siunčia tave į parduotuvę su sąrašu?
Anūkas klausia senelio: – Seneli, kaip jūs anksčiau gyvenote be interneto?
– Labai paprastai, vaikeli. Aš pavyzdžiui klausiau, iš kur gavai tokią močiutę.
– Tėti, kodėl tu vedei mamą? – Nes ji vienintelė juokėsi iš mano anekdotų.
– O kodėl dabar nebesijuokia? – Nes ji juos visus jau girdėjo.
Tėtis klausia dukters: – Kaip sekėsi kontrolinis? – Kaip Velykos.
– Ką tai reiškia? – Viskas buvo margai.
– Mama, kodėl tau pražilo plaukai? – Kiekvieną kartą, kai tu neklausai, pražyla vienas plaukas.
– Tai dabar suprantu, kodėl močiutė visa balta.
– Mama, aš padariau namų darbus! – Kaip greitai! Ir matematiką?
– Matematiką ne. Bet labai gražiai nupiešiau, kodėl jos nepadariau.
– Mama, ar galiu eiti į kiemą? – Su tokiomis skylėtomis kelnėmis?
– Ne, su kaimynų Jonuku.
Tėtis sūnui: – Kai aš buvau mažas, man reikėdavo nusipelnyti kišenpinigių!
– O aš dabar tiesiog paprašau mamos. Tau, tėti, matyt, nepasisekė su mama.
Vaikas tėčiui: – Ar tu žinai, kiek dantų pastos tūbelėje?
– Nežinau. – Aš irgi nežinojau, bet dabar jau žinau – kriauklė pilna.
Tėtis sūnui: – Kai Abraomui Linkolnui buvo tiek metų, kiek tau, jis jau mokėsi prie žvakės.
– O kai jam buvo tiek, kiek tau, tėti, jis jau buvo prezidentas.
Žmona vyrui: – Tu manęs visai neklausai!
– Keista pradžia pokalbiui, – atsako vyras, nekeldamas akių nuo telefono.
– Ar tavo tėvai griežti? – Labai. Kai pasakiau, kad noriu būti astronautu, jie pasakė:
– Puiku, pradėk nuo savo kambario – ten irgi visiška nesvarumo būsena.
Vaikas grįžta iš darželio: – Mama, šiandien auklėtoja mane pagyrė! – Už ką?
– Pasakė: „Visi jau apsirengę, tik tu vienas toks unikalus.“
Vyras žmonai: – Ką veiksime savaitgalį? – Ilsėsimės.
– Puiku! O kokį sąrašą darbų tu tam jau parašei?
– Kodėl tavo sesuo verkia? – Nes aš suvalgiau savo saldainį. – Tai kodėl ji verkia?
– Nes ji nesuvalgė savo – aš jį suvalgiau.
– Mama, ar Kalėdų Senelis tikras? – O kaip tu manai?
– Manau, kad tikras, bet labai panašiai rašo kaip tėtis.
– Kodėl tu toks pavargęs? – Visą savaitgalį ilsėjausi.
– Uošvio sodyboje.
Vyras žmonai: – Brangioji, tu šiandien kažkokia kitokia. Pasidarei šukuoseną? – Ne. – Nusipirkai suknelę? – Ne.
– Tai ką padarei? – Nusipirkau naujus akinius tau.
Mama sūnui: – Kodėl tavo dienyne dvejetas? – Mokytoja sakė, kad tai labai individualus įvertinimas.
– Kodėl? – Nes klasėje jį gavau tik aš.
– Kodėl tu toks linksmas? – Uošvė atvažiuoja. – Ir tai tave džiugina?
– Džiugina, kad ji atvažiuoja ne pas mus, o pas mano brolį.
Močiutė anūkei: – Kai buvau jauna, už mane varžėsi dešimt vaikinų!
– O kas laimėjo, močiute? – Senelis. Jis vienintelis neišsigando mano mamos.
Vyras grįžta namo: – Kas čia taip skaniai kvepia? Žmona:
– Kaimynai kepa. O mes vakarieniaujam sumuštiniais.
Senelis anūkui: – Aš tavo metais jau dirbau! – O aš, seneli, jau tavo metais irgi dirbsiu.
– Kodėl? – Nes pensijos amžių vis kelia.
Močiutė anūkui: – Kai buvau tavo amžiaus, į mokyklą eidavau penkis kilometrus pėsčiomis.
– Matai, močiute, o dabar viskas taip pasikeitė, kad aš ir vieno neinu – pamokos per kompiuterį.
Mama dukrai: – Kodėl tavo batai ant stalo? – Nes sakei, kad ant grindų jiems ne vieta.
Mama dar nežino, kad striukė – šaldytuve.
Žmona: – Brangusis, kai būsim seni, ar tu mane vis dar mylėsi?
– Mylėsiu. Tik ar prisiminsiu, kad tave myliu – čia jau kitas klausimas.
Sūnus: – Tėti, ar tu moki pasirašyti tamsoje? – Moku.
– Tai išjunk šviesą ir pasirašyk mano pažymių knygelėje.
Vyras žmonai: – Ar tikrai reikia pirkti dar vieną suknelę? – Reikia. – O tos, kurios spintoje?
– Jos visos jau mačiusios pasaulį. O ši – dar ne.
– Mama, ar šiandien galiu nemiegoti pietų? – Kodėl?
– Nes noriu būti pavargęs vakare, kai reikės eiti miegoti.
Brolis sesei: – Nieko nesakyk mamai, kad sudaužiau vazą! – Gerai, nesakysiu.
Vakare mama: – Kas sudaužė vazą? Sesuo: – Aš pažadėjau nesakyti, kad brolis.
Šeima keliauja automobiliu. Po penkių minučių iš galinės sėdynės: – Ar dar toli?
Tėtis: – Vaikai, mes dar net neišvažiavome iš kiemo.
Sūnus tėčiui: – Mokytoja sakė, kad būtų gerai, jei tu ateitum į mokyklą. – Kodėl?
– Ji nori sužinoti, kas man padeda daryti namų darbus, nes klaidų jose daugiau nei mano.
Vyras grįžta iš parduotuvės su dešimčia kepalų duonos. – Kodėl tiek daug?
– Sakei: nupirk duonos, o jei bus kiaušinių – paimk dešimt. Kiaušinių buvo.
Žmona vyrui: – Ar tu girdi, ką aš tau sakau? – Girdžiu. – Tai ką aš ką tik pasakiau?
– Ar aš girdžiu, ką tu man sakai.
Sūnus: – Tėti, ar galima susižeisti ilsintis? – Žinoma, kad ne.
– Gerai, tai aš ilsėsiuos, o tu nupjauk žolę.
Dukra tėčiui: – Tėti, kaip tu supratai, kad mama yra ta vienintelė?
– Kai ji pirmą kartą paprašė manęs išnešti šiukšles, o aš išnešiau – ir man patiko.
Mažoji Ugnė mamai: – Mama, kai užaugsiu, ištekėsiu už tėčio. – Bet tėtis jau vedęs, su manimi.
– Nieko tokio, aš palauksiu.
Mama: – Kas suvalgė visą tortą?! Sūnus: – Ne aš! – Tai kodėl tu visas šokoladinis?
– Aš tik saugojau, kad niekas kitas nesuvalgytų.
– Kaip tu sutari su uošve? – Puikiai. Mes susitarėme, kad abu esame teisūs.
– Ir kaip? – Ji – teisi visada, o aš – kai ji išvažiuoja.
– Brangusis, ką norėtum per gimtadienį? – Nieko nereikia, tik kad visi būtų sveiki ir kad niekas nepyktų.
– Gerai, tada nupirksiu tau naują grąžtą. Pyks tik kaimynai.
– Mama, ar mes turtingi? – Kodėl klausi? – Nes tėtis sakė, kad šiandien jis „pats sau ponas“.
– Tėtis taip sako, kai manęs nėra namie.
– Tėti, iš kur atsiranda lietus? – Iš debesų. – O debesys iš kur?
– Iš to, kad vakar pažadėjau mamai šiandien važiuoti prie jūros.